Savivertės trūkumas

2. Kaip tai atsiranda

Savivertė ima slopti, kai:

• vaiko poreikiai būna ignoruojami ar nuvertinami

• žmogus nuolat lyginamas su kitais

• meilė jam būna sąlyginė („būsi vertas, jei…“)

• jis patiria nuolatinį atmetimą ar kontrolę

• jo pastangos nepastebimos

3. Vidinė struktūra

Savivertės trūkumas dažnai pasireiškia per:

• tylų jausmą „aš neturiu teisės“

• baimę suklysti ar būti pamatytam

• polinkį atsiprašinėti be priežasties

• žodžius „aš nemoku, nesuprantu, nesu pakankamas“

• perdėtą poreikį įtikti ar įrodyti savo vertę

4. Kaip atpažinti

• Žmogus bijo būti matomas autentiškai

• Jo pasiekimai neteikia džiaugsmo

• Nėra vidinės atramos – reikia patvirtinimo

• Santykiuose jis dažnai atsiduria pozicijoje „mažesnis“

• Jis atsisako savo poreikių, kad „nusipelnytų vietos“

5. Sąsajos

Susiję reiškiniai:
– Vidinis kritikas
– Atjautos sau trūkumas
– Gėda dėl buvimo
– Savęs baudimas

Priešprieša:
– Atjauta sau
– Vidaus kontrolė
– Švelnus santykis su savimi
– Savęs matymas kaip vertingo ne dėl pasiekimų

6. Pasekmės praktikoje

Ilgalaikis savivertės trūkumas veda į:

• emocinį nuovargį ir depresines būsenas

• nuolatinį pritaikymąsi, net praradus save

• gyvenimą „iš galvos“, be ryšio su jausmais

• baimę kurti, mylėti, prašyti

• vidinį konfliktą tarp noro būti ir baimės būti

🌿 Holistologinis skirtumas

Tradicinė psichologija gali aiškinti savivertę kaip rezultatą.
Holistologijoje savivertė – tai natūralus gyvo ryšio su savimi buvimas. Ji nėra „uždirbama“ – ji pažadinama.

Kai žmogus atsigręžia į save su gyvu žvilgsniu,
vertė grįžta ne per žodžius, o per buvimą.