Atjautos sau trūkumas

2. Kaip jis atsiranda

Atjautos trūkumas dažniausiai atsiranda, kai:

• žmogus buvo nuolat kritikuojamas ar lyginamas;

• emocijos buvo ignoruojamos arba smerkiamos („neverk“, „nesiblaškyk“, „būk stiprus“);

• skausmas ar silpnumas buvo laikomas gėdingu ar neteisėtu;

• meilė buvo sąlyginė – „jei elgsiesi gražiai, tada tave mylės“.

3. Vidinė struktūra

• Automatinis vertinimas („neturėčiau taip jaustis“);

• Savigrauža už silpnumą, nerimą, klaidas;

• Atstūmimas savo emocijų („čia ne taip svarbu“, „per daug reaguoju“);

• Poreikis „susitvarkyti“, o ne išbūti su savimi;

• Kaltė už poilsį, jautrumą ar pagalbos prašymą.

4. Kaip atpažinti

• Jauti, kad neturi teisės ilsėtis, verkti ar bijoti;

• Negali pakęsti savo „silpnų“ pusių;

• Reaguoji į savo skausmą spaudimu: „reikia susiimti“;

• Tavęs erzina kitų emocijos;

• Jauti, kad turi būti „tobulas“, kad būtum vertas meilės.

5. Sąsajos

Susiję reiškiniai:
– Kritinis santykis su savimi
– Savęs baudimas
– Savivertės trūkumas
– Gėda dėl buvimo

Priešprieša:
– Atjauta sau
– Švelnus santykis su savimi
– Leidimas sau jausti
– Emocinis ryšys

6. Pasekmės praktikoje

Ilgalaikis atjautos trūkumas:

• mažina psichologinį atsparumą;

• kelia lėtinį stresą ir vidinę įtampą;

• sukelia perdegimą;

• uždaro žmogų nuo pagalbos ar ryšio su kitais;

• trikdo savęs girdėjimą ir gyvą kryptį.

🌿 Holistologinis skirtumas

Griežtumas su savimi dažnai laikomas stiprybe, bet Holistologijoje stiprybė – tai gebėjimas likti su savimi net tada, kai skauda.

Atjauta – ne silpnumas, o jėga, kuri šildo.
Ji prasideda ne nuo kitų, o nuo savęs.