Vidinis kritikas

2. Kaip jis atsiranda

Vidinis kritikas formuojasi:

• kai vaikystėje buvo daug reikalavimų ir mažai priėmimo,

• kai buvo gėdijama ar lyginama,

• kai žmogus bandė prisitaikyti, slopindamas tikrąjį save.

Kritikas auga tada, kai meilės sąlyga tampa „būk kitoks“.

3. Vidinė struktūra

Jį sudaro:

• Baimė būti netinkamu (šerdis)

• Gėda (emocinė srovė)

• Mintys teisėjo tonacija („vėl blogai padarei“, „tau niekada neišeis“)

• Fiziologinis įsitempimas (kaklas, žandikaulis, pečiai)

4. Kaip atpažinti

Vidinis kritikas:

• kalba „antruoju asmeniu“: „tu turi“, „tu nepakankamas“,

• sukelia sustabaravimą prieš veiksmą,

• ima balsą sprendimuose: „nesi vertas, todėl nesistenk“,

• neleidžia patirti džiaugsmo be kaltės.

5. Sąsajos

Susiję reiškiniai:

• Savęs baudimas

• Kritinis santykis su savimi

• Gėda dėl buvimo

• Prasmės praradimas

Priešpriešos:

• Atjauta sau

• Švelnus santykis su savimi

• Ramybė kūne

• Leidimas jausti

6. Pasekmės praktikoje

Kai vidinis kritikas dominuoja:

• žmogus pradeda gyventi ne iš noro, o iš baimės klaidos,

• prarandamas gyvas kūrybinis impulsas,

• savivertė tampa priklausoma nuo pasiekimų.

Kritikas nepadeda tobulėti — jis stabdo augimą.

🟤 Holistologinis skirtumas

Holistologijoje vidinis kritikas nėra dalis sąmoningo augimo — jis laikomas sukaupta svetima programa, kurią galima atpažinti, atskirti ir išmokti nutildyti per:

• kūno atjautą,

• saugų ryšį,

• leidimą būti netobulam.

Kai kūnas saugus — kritikas netenka pagrindo.
Kai širdis priimta — pasigirsta tikrasis balsas.