Kritinis santykis su savimi

2. Kaip jis atsiranda

Kritinis santykis su savimi dažnai formuojasi:

• vaikystėje patyrus daug vertinimų, palyginimų ar pažeminimų

• kai meilė buvo sąlyginė: „tave myliu tik kai tu geras/gera“

• kai įsitvirtina perfekcionizmas kaip išgyvenimo strategija

• kai emocijoms nebuvo vietos – tik elgesiui ar rezultatui

3. Vidinė struktūra

• Nuolatinis vidinis vertintojas: „nepakankamai gerai“, „galėjai geriau“

• Lyginimasis su kitais: ne iš įkvėpimo, o iš gėdos

• Stipri baimė suklysti: nes klaida reiškia „aš esu blogas“

• Kūno atmetimas: savęs matymas kaip „projektas“, kurį reikia taisyti

4. Kaip atpažinti

• reaguoji į klaidą kaip į grėsmę, o ne kaip į pamoką

• dažnai jauti kaltę ar gėdą net be aiškios priežasties

• sunku priimti komplimentą, nes „dar nepakankamai padarei“

• net ilsėdamasis jauti spaudimą: „turėčiau kažką daryti“

5. Sąsajos

Susiję reiškiniai:
– Vidaus kontrolė
– Perdegimas
– Emocinis bėgimas
– Protinė kontrolė

Priešprieša:
– Švelnus santykis su savimi
– Pasitikėjimas procesu
– Kantrus buvimas
– Gyvas ryšryšys su kūnu

6. Pasekmės praktikoje

Kritinis santykis su savimi:

• ardo emocinį saugumą

• išsekina motyvaciją, net jei pasiekiama daug

• ilgainiui sukuria atskirtį nuo kūno ir jausmų

• sukelia giluminį vienišumo jausmą, net būnant tarp žmonių

🌿 Holistologinis skirtumas

Savikritika yra veiksmas.
Kritinis santykis su savimi – tai požiūris, kuriame gyvenama.

Holistologijoje svarbu ne tik sustabdyti savikritiką, bet išgirsti, kas po ja slepiasi, atkurti švelnumą ir įsišaknijusį suvokimą, kad vertė – ne pasiekimų rezultatas, o gyvo buvimo esmė.