Lėtinis kvėpavimo uždegimas be priežasties?

Austė atėjo su tyrimais.
Skaičiai — konkretūs, medikai nesiginčytų: padidinti eozinofilai, uždegiminiai žymenys, kvėpavimo sistema įsitempusi, kepenys perkrautos, D deficitas, limfocitų perteklius.
Bet svarbiausia ne tai.

Svarbiausia — kad visus šiuos metus niekas neklausė pačios Austės kvėpavimo. Visi žiūrėjo į organus, į nosį, į bronchiukus. Bet neįžengė į tylą, kurioje kūnas kalbėjo pirmas.

Austė žinojo: tai ne tik uždegimas.
Tai užspaustas oro vartas, kuris slepia seną baimę gyventi pilnu kvėpavimu.

Ji prisiminė vaikystę — momentą, kai pasakė kažką garsiai, su jėga — ir buvo nutildyta.
Prisiminė, kaip sergant tėtis sakydavo:

„Tylėk, kvėpuoji kaip senas arklys.“
Kvėpavimas virto ne gyvenimo ženklu, o gėda.

Ir štai dabar — kūnas šaukia. Eozinofilai pakilę, nes sistema ginasi nuo pačios savęs.
Ji nei kvėpuoja laisvai, nei leidžia sau ilsėtis.
Jos kvėpavimas — apsaugos žiedas, o ne malonumo kelias.

Austė perėjo per Pletinį.
Ji kvėpavo per Žodį:

„Aš atšaukiu visus žodžius, kurie įkalino mano kvėpavimą.
Aš grąžinu teisę kvėpuoti be baimės.
Mano kūnas ne kariauja — jis vėl tampa namais.“